Populiarėjant istoriniam serialui „Bridžertonas“ ir korsetui sugrįžus į daugelį mados kolekcijų, bandau peržvelgti istorijas ir mitus, kurie dažniausiai supa šį drabužį. Turiu omenyje Keiros Knightley įvaizdį filme „Karibų piratai“, kur ji nualpsta prieš staiga nerdama į vandenyną, arba Vivien Leigh, kuri reikalauja užveržti korsetą stipriau prieš „Vėjo nublokštų“ iškylą Twelve Oaks dvare.
Nors neketinu pristatyti korseto kaip didžiojo išvaduotojo, nes tai buvo vienas iš daugelio socialinių lūkesčių, tekusių praeities moterims, turiu keletą (spalvingų) pastabų apie klaidingus įsitikinimus, sklandančius apie šį drabužį. Šiuolaikinė medijos reprezentacija paverčia korsetą patriarchato primestu kankinimo įrankiu, naudojamu moterims išlaikyti lieknoms ir santykinai nejudrioms.
Pažvelkime plačiau:
Taip, kaip ir aukštakulnius prieš juos, XIX amžiuje korsetus dažnai dėvėjo ir vyrai.
Tuometiniai mados standartai jiems buvo tokie pat griežti, kaip ir vidutinei moteriai, o madingi prigludę švarkai bei kelnės skatino vyrus rinktis tuos pačius apatinius drabužius, kad išryškintų liekną liemenį. Ši tendencija plačiai paplito visą XIX amžių; įmonės netgi kūrė ir siūlė vyrams korsetus kasdieniam dėvėjimui.
Korseto ištakos
Regencijos laikais moterys dažnai dėvėjo „stays“. „Stays“ kartais vadinami korsetais, tačiau tarp jų yra keletas esminių skirtumų. „Stays“ dažnai buvo gaminami iš medvilnės, lino, šilko ar satino ir turėjo labai mažai paminkštinimo. Jie turėjo petnešėles, o palaikymą suteikdavo į modelį integruoti sutvirtinimai bei ilgas ir standus priekinis įdėklas (dažnai pagamintas iš medžio ar kaulo ir primenantis liniuotę). Šie drabužiai dažnai turėjo aukštesnį liemenį, kad tiktų tuo metu labai madingam imperijos stiliui. Pagrindinis drabužio tikslas buvo palaikyti krūtinę, kartu plokštinant pilvą ir klubus, panašiai kaip koreguojantis apatinis trikotažas, kuris išpopuliarėjo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje (ir išliko populiarus ilgą laiką po to).
Vidutinis Viktorijos laikų korsetas, tas su užsegimu priekyje, kurį daugelis mūsų žinome, pirmą kartą buvo užpatentuotas 1848 metais vyro, vardu Joseph Cooper. Jo revoliucinis dizainas pasižymėjo užsegimu priekyje, kuris leido apsirengti ir nusirengti korsetą nereikalaujant pagalbos nugaroje. Tai buvo itin svarbu žmonėms, kurie neturėjo nieko, kas padėtų kasdien apsirengti ir nusirengti šiuos drabužius.
Nes žmonės iš tikrųjų dėvėjo korsetus kasdien. Nors nereikia girti tuometinių moterų grožio standartų, svarbu prisiminti, kad žmonės gyveno savo gyvenimus dėvėdami šiuos drabužius. Tam jie turėjo galėti judėti, kelti daiktus, pasilenkti tam tikru kampu ir rūpintis vaikais. Ne tik aukštuomenės moterys juos dėvėjo: to buvo tikimasi ir iš vidutinės dirbančios moters. Tuo metu tai buvo bazinis drabužis, lygiai taip pat, kaip šiandien liemenėlė dažnai laikoma baziniu drabužiu.
Taip pat skaitykite: Bridžertono korseto kronikos
Korsetas – tarpinis drabužis
Tačiau, skirtingai nei liemenėlė, tarp korseto ir kūno visada būdavo kažkas dėvima. Vienas didžiausių mano dirgiklių istoriniuose filmuose yra tada, kai kažkas nusiima korsetą ir kamera fokusuojasi į žymes, kurias keleliai palieka ant odos. Žinoma, kad jie paliks tokias žymes: kostiumų dailininkė nedavė jiems marškinių, kuriuos būtų galima dėvėti po apačia. Vidutinė Viktorijos laikų moteris niekada nebūtų apsivilkusi korseto be nieko po apačia, nesvarbu, ar tai būtų marškiniai, apatinukai ar abiejų derinys (kai kurie apatiniai marškiniai turėjo viršutinę dalį kaip palaidinė ir apatinę dalį kaip sijonas, panašiai kaip šiuolaikiniai apatinukai). Šie drabužiai dažniausiai buvo gaminami iš lengvesnių audinių, kaip ir korsetai, tačiau turėjo įsiuvus, suteikiančius tvirtesnę struktūrą.
Lygiai taip pat, kaip šiuolaikinės sportinės liemenėlės yra sukurtos suteikti palaikymą ir judėjimo laisvę treniruočių metu, Viktorijos laikų moterys turėjo skirtingą korseto tipą sportui. Ar galėtumėte įveikti kliūtį dėvėdami tokį korsetą? Abejotina. Aš pati negaliu peršokti kliūties, kai nedėviu tokios liemenėlės. Tačiau Viktorijos laikų moterys nebuvo neaktyvios tik todėl, kad buvo suvaržytos. Jos užsiiminėjo šaudymu iš lanko, važinėjimu dviračiu ir tenisu dėvėdamos korsetą ir sijoną. Šie sportiniai korsetai buvo modifikuoti ir „vėdinami“, su tarpais tarp kelelių ir medvilnės, kad suteiktų daugiau judėjimo laisvės.
Viktorijos laikų epochoje ne tik išpopuliarėjo korsetas, bet ir 1840-ųjų pabaigoje buvo išrasta krinolina. Šis lengvas spyruoklinis lankas, pagamintas iš metalinių spyruoklių, suteikdavo moterims tuo metu geidžiamą varpo formos siluetą. Užuot kaupusios aplink liemenį iki 14 kilogramų apatinių drabužių, Viktorijos laikų moterys segėjo krinoliną su lankais, kuri suteikdavo daugiau judėjimo laisvės. Šie varpo formos siluetai, kartu su paminkštinimu aplink klubus ir pečius, taip pat sukurdavo iliuziją, kad liemuo yra daug mažesnis – įvaizdis, dažnai priskiriamas labai aptemptiems korsetams. Krinolina išėjo iš mados 1870-aisiais, tačiau jos dizainas evoliucionavo atsiradus paprastiems ir dvigubiems „tiurniu“ 1880-aisiais ir 1890-aisiais.
Kas yra per stiprus suvarstymas?
Per stiprus suvarstymas: daugelio klaidingų įsitikinimų apie korsetus pagrindas.
Moterų teisių judėjimo šalininkai korseto atsisakymą matė kaip laisvės simbolį. Jie manė, kad atsisakius ne tik korseto, bet ir apatinių sijonų bei krinolinų, ir pasirinkus lengvesnius apatinius drabužius, moterys įgaus daugiau judėjimo laisvės. Iš šio reformų judėjimo taip pat gimė „bloomers“ kelnės, pavadintos jų gynėjos, moterų teisių aktyvistės Amelia Bloomer garbei. Tai buvo pūstos kelnės su atskiromis klešnėmis. Nors jos nieko neatidengdavo, idėja, kad moterys dėvi kelnes, išliko labai prieštaringa. Šis stilius buvo pasmerktas tiek vyrų, tiek moterų ir greitai išėjo iš mados.
Kita vertus, labai stiprus korseto suvarstymas gali būti vertinamas kaip drąsus nepaklusnumo patriarchatui aktas. Paskutiniais Viktorijos laikų metais dvasininkai smerkė stiprų suvarstymą kaip tuštybės ir moralinio nepadorumo simbolį. Laikraščiai ir žurnalistai pasinaudojo šia tendencija rašydami satyrinius straipsnius ir publikuodami karikatūras šia tema, smerkdami moteris, kurios stipriai veržėsi korsetus.
Korseto nuosmukis
Korsetai išliko mėgstamiausiu baziniu apatiniu drabužiu XX amžiaus pradžioje, didžiąją Edvardo laikų dalį. Patentą, kurį žinome šiuolaikinei liemenėlei, arba „brassière“, kaip tada vadino, 1914 m. lapkričio 3 d. užregistravo Mary Phelps Jacob. Prie šios evoliucijos prisidėjo keli veiksniai.
Pirma, mados tendencijos pasikeitė ir įtraukė gilesnes iškirptes, elegantiškesnius siluetus (sudie, karkasai) ir lengvai krintančias medžiagas. Dėl to korseto tūrinė struktūra tapo netinkama po tam tikrais drabužiais.
Kitas veiksnys, prisidėjęs prie korseto nuosmukio, buvo Pirmasis pasaulinis karas. XX amžiaus pradžioje plienas pakeitė banginio ūsus kaip karkasą daugumoje korsetų; taip pat reikėjo nemažo kiekio medžiagų korseto struktūrai. 1917 metais JAV karo pramonės taryba paprašė moterų nustoti pirkti korsetus, nes plienas buvo būtinas karo pastangoms. Moterys siekė paremti karines pastangas, o liemenėlės tapo vis madingesnės. Sakoma, kad 28 000 tonų plieno buvo nukreipta nuo korsetų gamybos karo reikmėms – to užtektų pastatyti du karo laivus.
Galiausiai, vienas paskutinių dalykų, išstūmusių korsetą iš mados, buvo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio mados atėjimas. Nors ankstesnio laikotarpio tendencijos siekė pabrėžti tam tikras moters kūno dalis, trečiojo dešimtmečio mada pabrėžė androginiją ir todėl dažnai teikė pirmenybę lieknam bei tiesiam siluetui. Tai panaikino S formos ar smėlio laikrodžio silueto poreikį: užteko turėti stačiakampį siluetą. Didelė dalis korsetą ar koreguojančius apatinius primenančio trikotažo, kurį matome trečiojo dešimtmečio reklamose, buvo skirta išlyginti linkius arba sumažinti pilvo bei klubų apimtį.
Šis elegancijos trūkumas, pritaikytas kliento poreikiams, galiausiai lėmė korseto atsisakymą ir koreguojančio apatinio trikotažo atsiradimą. Šiandien vis dar turime modifikuotas šių drabužių versijas, kurios išryškina linkius. Tačiau bendras tikslas išlieka tas pats: pabrėžti tam tikras kūno dalis arba nukreipti dėmesį nuo kitų.
