Kodėl korsetas vėl madingas?
Tai, kad XIX a. drabužis šiandien vis dar užima vietą drabužinėse, rodo, jog korseto įvaizdis mūsų visuomenėje vis dar aktualus, nors jo reikšmė pakito ir įgavo jautresnį bei romantiškesnį atspalvį, kurį moterys itin vertina dėl retro stiliaus pojūčio.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje mada vėl atsigręžė į liemenį, pasitelkdama sudėtingus kirpimus ir drąsius spalvų derinius. Visą dešimtmetį buvo stebima tendencija link silueto, įgaunančio daugiau trimatiškumo. Tai pasireiškė didesniu dėmesiu liemeniui, o vėliau – pečiams. Kas galėtų geriau pabrėžti iš naujo atrastas moteriškas formas nei korsetas? Beje, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje minkšti korsetai ir vakarinių suknelių biustjė tapo Viktorijos laikų atgimimo dalimi, kurį išpopuliarino tokie filmai kaip „Vėjo nublokšti“ ar „Mažosios moterys“. Liemuo buvo grakštus, pečiai platūs, o bendra forma pranašavo 1947 m. „New Look“ stiliaus smėlio laikrodžio siluetą.
Nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos dizaineriai, naudodami išradingus kirpimus, paminkštinimus ir įsiuvus, siekė išgauti tokį patį prigludusį siluetą, koks anksčiau buvo pasiekiamas su korsetu. Ryškiausias pavyzdys – ikoniškas Dior „Bar“ kostiumėlis. Tarsi patvirtindamas savo vaidmenį šiame reiškinyje, korsetas sugrįžo, šį kartą transformuotas į „biustjė“ ir naudojamas daugumoje 5-ojo dešimtmečio pabaigos bei 6-ojo dešimtmečio pradžios vakarinių suknelių.
6-ojo dešimtmečio viduryje išaugo paklausa geometriškesnei ir architektūriškesnei madai. Ieškodami naujų formų, dizaineriai ėmė vertinti drabužius kaip tūrius ir eksperimentavo su liemeniu: jį aukštino, žemino arba visiškai maskavo.
8-ojo dešimtmečio viduryje Vivienne Westwood tapo pirmąja XX a. dizainere, panaudojusia korsetą jo originalia forma, mat Poiret jį buvo atmetęs. Jos požiūris, kartu meniškas ir teatrališkas, sukūrė naują ir ryškią tendenciją šiuolaikinėje madoje. Istorinių drabužių naudojimas, sujungtas su unikaliu laikmečio dvasios suvokimu, tapo jos kūrybos pagrindu. Jos XVIII a. korsetai suteikė moterims spindesio ir stiprybės pojūtį, kurio jos seniai nebuvo patyrusios.
9-ajame dešimtmetyje kiti dizaineriai pasekė jos pavyzdžiu, tačiau šį kartą naudodami XIX a. Viktorijos laikų korsetą. Jean-Paul Gaultier ir Thierry Mugler rankose korsetas tapo XX a. pabaigos kibernetinės moters šarvais, tarsi nužengusiais iš mokslinės fantastikos filmo.
Nuo tada korsetas dizaineriams tarnavo kaip pagrindas kuriant galingus modelius. Korseto savybės buvo stilizuojamos, perdėtos arba išnykdavo, paliekant tik formą, transformuotą į lieto plastiko šarvus. Rezultatai buvo stulbinantys. Korsetas tapo „meno objektu“ nauja prasme – ne tik menine, bet ir socialine, beveik kaip manifestas. Nebūdamas moterų priespaudos simboliu, korsetas tapo emancipacijos simboliu. Gaultier korsetai tapo ikoniški, kai Madonna vieną jų dėvėjo 1990 m. pasaulinio turo metu. Nuo tada korsetas yra Gaultier fetišas, o jo kvepalai parduodami korseto formos buteliukuose.
Korsetų buvimas ant podiumų nėra atsitiktinis. Westwood korsetai buvo pankiško seksualumo išraiška. Gaultier ir Mugler korsetai, primenantys šarvus, įkūnijo galios madą ir „yuppie“ kultūros kūno kultą. Ir čia tikrasis korsetas ant podiumų derėjo su „vaiduoklišku“ korsetu, matomu 9-ojo dešimtmečio trikampėje formoje: grakštus liemuo ir platūs pečiai.
