Korsetas XVIII amžiuje
XVIII amžiuje labiausiai paplitęs korseto tipas pasižymėjo apversto kūgio forma, kurios tikslas buvo sukurti kontrastą tarp linijų virš liemens ir plačių sunkių sijonų apačioje.
Pečiai turėjo būti nuleisti ir atlošti atgal, kartu šiek tiek grakštinant liemenį, kad būtų sukurta „V“ formos viršutinė liemens dalis, ant kurios buvo dėvimi viršutiniai drabužiai.
Apie 1796 metus korsetai tapo mažiau varžantys, įvedus aukšto liemens „Empire“ stilių, kuris pabrėžė natūralų liemenį. Dauguma moterų tuo metu vis dar dėvėjo tam tikros formos korsetą, tačiau dažniausiai tai buvo trumpi korsetai (t. y. nenusileidžiantys žemiau krūtinės). Priešingai, korsetai, sukurti daryti didelį spaudimą kūnui (kaip Viktorijos laikais), buvo „ilgi“ (siekiantys natūralų liemenį ir žemiau), turėjo suvarstymą nugaroje ir buvo sutvirtinti keleliais.
Korsetas XIX amžiuje
XIX amžiuje korsetas daugiausia tapo krūtinės atrama, o liemuo buvo veržiamas tiesiai po krūtinės linija. Korsetas vis dar grakštino liemenį, tačiau tai nebėra pagrindinė jo funkcija. XIX a. 4-ajame dešimtmetyje liemuo grįžo į savo natūralią padėtį, o korsetas atliko dvigubą funkciją: palaikė krūtinę ir grakštino liemenį.
Korseto forma išsivystė į smėlio laikrodžio siluetą, kuris išlieka paklausus šiuolaikiniuose korsetuose ir Viktorijos laikų madoje. 1839 metais prancūzas Jean Verly užpatentavo staklėmis austus moteriškus korsetus. Šio tipo korsetai buvo populiarūs iki 1890 metų, kai jų populiarumas dar labiau išaugo.
Korsetas XX amžiuje
