Korsetai egzistuoja jau kelis šimtmečius. Tačiau kur prasideda korsetų istorija ir kaip jie atsirado?
Korseto atsiradimas XVI amžiuje
Viskas prasidėjo XVI amžiuje Italijoje, kur buvo išrastas pats pirmasis tikrasis korsetas. Tuo metu korsetai nebuvo dėvimi tam, kad išryškintų liemenį ir sukurtų smėlio laikrodžio siluetą. Jie veikiau tarnavo tam, kad suteiktų biustui cilindrinę formą, taip pat plokštintų ir prilaikytų krūtinę. Tuo laikotarpiu korsetai dažniausiai buvo dėvimi su vertugadinu (farthingale), kuris palaikydavo sijonus standžios kūgio formos. Korsetai viršutinę liemens dalį paversdavo atitinkama, tik apversta kūgio forma. Korsetai buvo gaminami iš standžių medžiagų, tokių kaip banginio ūsai, ragas ir buckram audinys, ir buvo vadinami „korsetais su banginio ūsais“. Buskas (busk), šiandien geriau žinomas kaip busk, dedamas vertikaliai liemens centre, kad išlaikytų jį tiesų.
Biustas dažniausiai buvo gaminamas iš medžio, rago, dramblio kaulo, metalo ar banginio kaulo ir pridedamas, kad sutvirtintų korseto priekį. Tada jis būdavo išdrožiamas peilio ašmenų forma ir įdedamas į Elžbietos laikų korsetą, kur būdavo pritvirtinamas ir laikomas elastinėmis juostomis, kad jį būtų galima lengvai išimti ir pakeisti.
Nuo Viktorijos laikų vidurio biustas gaminamas iš plieno ir susideda iš dviejų dalių, po vieną kiekvienai pusei. Vienoje pusėje yra kaiščiai, o kitoje – kilpelės, kad korsetą būtų galima lengvai užsegti ir atsegti priekyje. XVI amžiaus pabaigoje, kai korseto šonams ir nugarai buvo naudojami banginio ūsai, jis būdavo suvarstomas priekyje. Vėliau suvarstymas buvo perkeltas į korseto nugarą.
Šie korsetai dažniausiai buvo siuvami iš kelių audinio sluoksnių, sutvirtinti klijais ir tvirtai suvarstyti. Jie paprastai buvo dėvimi su petnešėlėmis, korsetas dengdavo visą biusto ilgį ir baigdavosi tiesiai virš klubikaulio. Teigiama, kad korsetą Prancūzijoje išpopuliarino Kotryna Mediči (1519–1589), kur jį perėmė Prancūzijos dvaro moterys.
XVI amžiaus viduryje korsetas tapo labai paplitęs tarp Europos ir Didžiosios Britanijos moterų.
Korsetas XVII amžiuje
XVII amžiaus korsetas turi daug panašumų su ankstesnio šimtmečio korsetu. Nors korseto ištakos siekia XVI amžiaus vidurį, jo populiarumas išplito po visus Europos karališkuosius dvarus. Amžiaus viduryje dauguma moterų dėvėjo korsetus. Maždaug nuo 1740 metų svarbiu to meto korseto elementu tapo „pièce d’estomac“ (krūtinės įdėklas). Tai buvo ilgas V arba U formos skydelis, puošęs korseto priekį ir besitęsiantis nuo iškirptės iki liemens, kartais net žemiau liemens. Korseto raišteliai tada susikryžiuodavo virš šio įdėklo, o galiausiai raišteliai tapdavo dekoratyvinių kaspinų serija.
Šie įdėklai dažnai būdavo siuvinėti arba dekoruoti perlais ir kitais brangakmeniais. Jie galėjo būti siuvami iš to paties audinio kaip ir suknelė arba iš kontrastingos medžiagos. Iškirptės taip pat nulemdavo įdėklo ilgį. Trumpą laiką Liudviko XVI dvare iškirptė ir korsetas iš tikrųjų būdavo po krūtine, kuri būdavo uždengta permatomo audinio raukiniais, vadinamais „fichu“. Speneliai tada galėjo būti apvynioti arba net pradurti ir papuošti perlais ar kitais brangakmeniais.
Korseto istorija: XVIII ir XIX amžiai
